Pažvelgęs į mus koks nors atvykėlis iš toli pasakytų, kad žmonės – tie patys gyvūnai, tik jų vidinė valdymo programa sudėtingesnė, painesnė. Mes kur kas gudriau galime organizuoti savo gyvenimą, mes – tie patys gyvūnai, tik truputį labiau patobulinti. Tai kodėl save vadiname žmonėmis? – štai klausimas. Juk mus visiškai užvaldę mūsų kūno interesai, tuo nuo gyvūnų iš esmės nesiskiriame.
Žmogui dar kyla klausimas: „O kas bus po mano mirties?“ Tai nebūdinga gyvūnams. O žmogui šis klausimas būtinas, kad jis pakiltų aukščiau šio gyvenimo dar gyvendamas šiame pasaulyje. Tai yra žmogui duotas klausimas apie jo egzistavimo prasmę, kad jis taptų žmogumi, o ne liktų vien tik gyvūnu. Žmogus tampa žmogumi tada, kai pradeda jausti gyvenimą ne tik savo kūnu, nesvarbu, gyvena jis ar miršta, kai išvysto savyje gebėjimą jausti buvimą kitame lygmenyje. Tokią būseną jis privalo pasiekti per laiko atkarpą nuo gimimo iki mirties, tai ir yra pagrindinė jo gyvenimo prasmė.
Iki tol, kol nepakilome į šį lygmenį, mes – gyvūnai, kurių gyvūniškas kūnas absoliučiai tiksliai užprogramuotas, ir egzistuojame tik kūne bei tapatiname save tik su juo.
