Tūkstantmečius vystęsis žmogus galiausiai suvokia, kad gali turėti viską, bet neturi nieko. Vadinasi, kelias veda į aklavietę. Kita vertus, gamta nieko nekuria veltui. Jei mes nuėjome tokį kelią, vadinasi, jis dėl kažko būtinas. Kyla klausimas: dėl ko būtinas, koks kitas etapas, prieš kurį dabar stovime?
Viskas, ką iki šiol darėme, darėme tik tam, kad patenkintume, pripildytume, apsaugotume savo kūną, šį savo žemiškąjį gyvenimą, stengėmės padaryti jį kuo komfortiškesnį, saugesnį, gražesnį, geresnį nei kitų ar bent prilygstantį kitiems… Ir štai žmogus pasiekė tokią būseną, kai šiame gyvenime nebeliko prasmės. Prasmė turi būti aukščiau.
Gamta privers mus pasiekti tokį lygmenį, kai tarpusavio bendravimas bus vidinis, tarsi priklausytume vienam kūnui, tarsi būtume kartu ne savo kūnuose. Be žodžių. Mano mintys – tavo mintys, mano širdis – tavo širdis. Kad visų žmonių ir norai, ir protas būtų sujungti draugėn: visi norai – į vieną norą, visos mintys – į vieną mintį.
