Čia slypi labai subtili, sudėtinga ir sykiu tokia išmintinga bei gera mintis, Gamtos Sumanymas. Mes turime jį suprasti, suprasti, kurlink tai veda, o ne paprasčiausiai bėgti nuo kančių. Todėl krizė – tai nukrypimas į šalį nuo teisingo gamtos tikslo, mūsų jaučiamas kaip korekcija. Bet jeigu mes šios korekcijos nesuvokiame kaip noro grąžinti mus į teisingą kelią, o mėginame dar kur nors krypti, tai kitą kartą sužadinsime į mus nukreiptą dar didesnę neigiamą jėgą, dar didesnę korekciją.
Bet jeigu mes šiandien tik pradėtume save po truputį taisyti ta kryptimi, t.y. panorėtume pasikeisti, nes kitaip neišgyvensime, mums gresia susinaikinimas, – jeigu tik panorėtume, savo mintyse, mes jau supanašėtume su gamta. Kaip mažas vaikas, kuris nenorėjo elgtis teisingai, ir staiga nusprendė: „Viskas, užteks šitų smūgių, aš sutinku, elgsiuos, kaip nori mano tėvai“. Ir tą pačią sekundę požiūris į jį pasikeičia.
Jeigu mes teisingai pasinaudosime būtent šiomis krizėmis, šiais smūgiais, kuriuos šiandien patiriame (jie globalūs, jie jau kreipia mus globalaus tikslo link), t.y. mes priaugome iki tokios būsenos, kai esame pajėgūs tai suvokti, – tuomet įstengsime priimti teisingą sprendimą.
