Iš tikrųjų mes nežinome, kas yra ne mumyse. Pasaulį jaučiame savyje, o kas yra mūsų išorėje, niekada negalime pajusti.
Tarkim, aš girdžiu kokį nors garsą… taip numanau, kad yra kažkoks poveikis, tam tikras šaltinis sukuria garso bangą, ji ateina iki mano ausies, veikia ausies būgnelį, nuo ten jau prasideda elektros signalai, cheminės reakcijos, gretinimas su tuo, kas yra mano atmintyje ir t.t., ir tik po to man suteikiama informacija, kad girdžiu kažkokį garsą. Taigi tai, kas yra išorėje, mane pasiekia tūkstančius kartų perdirbtu pavidalu, ir tai yra visai ne tas signalas, kuris egzistuoja anapus manęs.
Todėl niekada negalėsime pasakyti apie tai, kas egzistuoja mūsų išorėje: kalbame tik apie tai, ką suvokiame savyje. Tačiau iš esmės visa tai skatina suprasti, jog egzistavimui šito mums neužtenka, ir provokuoja naujo papildomo jutimo organo poreikį, idant išeitume už mūsų pasaulio suvokimo ribų į visai kitą kūrinijos suvokimą, į kitą plotmę.
