Nuo pat pradžių esame sukurti kaip bendruomeninės būtybės, ir niekaip to neišvengsime. Tačiau mūsų sukurtas pasaulis yra toks nepatogus, jis taip slopina, prievartauja žmogų, kad, žinoma, norisi iš jo pabėgti.
Bet kita vertus, kad ir kur pabėgtum, pradedi jausti, jog kitos galimybės nėra. O kaip teisingai suderinti vieną su kitu? Tai leidžia būtent pakilimas į kitą egzistavimo lygmenį, suteikiantis pažinimą, kaip šį pasaulį padaryti patogų ir kaip susijungti su visais likusiais, išlaikant savo individualybę.
Šito mes ir turim išmokti. Tai yra išsaugoti savo egoizmą ir pakilti virš jo, idant susijungtume su kitais. Žmogus jokiu būdu neturi savęs slopinti, bet tik teisingai išnaudoti savo egoizmą. Todėl viduje išlikdamas visiškai laisvas jis pakyla, susijungia su visais, ir jie tampa jo asmenine visuma.
